Agnės Pačekajės „Prisirpusios senmergės išpažintį“ norisi lyginti su čipsais. Nesveika, kaloringa, praplėšto pakelio nepalieki, kol neišlaižai iki paskutinio trupinėlio. Supranti, kad naudos iš jo bus mažai, bet vis tiek toliau čiaumoji - tiesiog labai skanu.
240 knygos puslapių surijau vos per porą vakarų. Labai lengvai skaitoma senmergės Zosės Ilganosės istorija vos ne visą laiką vertė šypsotis, vietomis - kvatoti balsu ir buvo tikra atgaiva po sudėtingų ir kone mėnesį mažomis dozėmis dusinusių „Toksiškų tėvų“ intoksikacijų.
Apie šią knygą teko girdėti daug gerų atsiliepimų, bet pati jos baidžiausi - jau keletą metų esu ištekėjusi moteris, o tragikomiškos mano pačios senmergystės godos ir bandymai susirasti vyrą jau gerokai primiršti. Skaityti pradėjau nusiteikusi skeptiškai, bet pasiekus Zosės klasės susitikimo aprašymus palūžau: kikenau iš subtiliai aprašomų kone kiekvienos klasės tipažų ir kas su jais nutinka vos per dešimt metų nuo mokyklos baigimo. Juokinga buvo stebėti ir Zosės bei jos draugės Martos kelionės į Kretą nuotykius, flirtą su graikais, galiausiai - taikliai aprašytus kultūrinius lietuvių ir graikų skirtumus kurortinei meilei su mamyte atvykus į Vilnių. Faktas, kad skaitant šią knygą iš juoko galima likti be pilvo. Tai kodėl kūrinį lyginu su čipsų pakeliu? Nes skanu tik tol, kol skaitai. Užvertus paskutinį puslapį galvoje bent jau man neliko jokių gilesnių minčių ar klausimų. Į filosofijas nesileidžia ir pati knygos veikėja Zosė. Lekia, skuba, nuotykiai vejasi nuotykius ir viena už kitą įdomesnes istorijas. Nuolatinis veiksmas ir erzelis. Niekas neturi laiko apie visa tai pagalvoti iš esmės. |
Būtent to pagalvojimo tikėjausi bent jau knygos pabaigoje, kai Zosė pagaliau randa vyrą. Kaip ir reikėjo tikėtis, senmergė taip trokštais pokyčiais nėra patenkinta. Nuoširdžiai tikėjausi, kad galiausiai tą naują meilę ji paliks ir užuot save ėdusi, ims džiūgauti senmergyste. Bet ne, vietoje to suvokia visą šį laiką mylėjusi savo psichologą.
Tokia istorijos pabaiga neįtikino ir pasirodė pigi. Voliojantis prie baseino kur nors šiltuose kraštuose toks juokų maišelis būtų pats tas. Dabar gi perskaičius knygą iš galvos neišeina rašytojos Danutės Kalinauskaitės ir žurnalisto Marijaus Gailiaus prieš keletą mėnesių „Žinių radijo“ eteryje transliuotas pokalbis apie knygų rašymą.
Tokia istorijos pabaiga neįtikino ir pasirodė pigi. Voliojantis prie baseino kur nors šiltuose kraštuose toks juokų maišelis būtų pats tas. Dabar gi perskaičius knygą iš galvos neišeina rašytojos Danutės Kalinauskaitės ir žurnalisto Marijaus Gailiaus prieš keletą mėnesių „Žinių radijo“ eteryje transliuotas pokalbis apie knygų rašymą.
Pasak D. Kalinauskaitės, kiekvienas rašytojas didesnės apimties kūrinį formuoja ant labai panašių armatūrų, tai yra, knygos struktūros. Galutinis rezultatas atrodo dailus, jei kūrėjas geba sumaniai visas tas armatūras išslapstyti. Deja, bet Zosės istorijoje ta knygos struktūra tabaluoja kone atvirais elektros laidais: beviltiškos meilės objektas Leo tiesiog ima ir dingsta; nei iš šio, nei iš to paaiškėja, kad psichologas vis dėlto nevedęs; pernelyg daug dėmesio skiriama įdomioms, bet su Zosės linija mažai ką bendro turinčioms Prano istorijoms ar keistuolių pirtininkų pramogoms.
Akivaizdu, kad žurnaliste daug metų dirbanti autorė yra girdėjusi daugybę pačių keisčiausių istorijų ir rengiant knyją tereikėjo jas kiek sutirštinti. Bet bandymas jas visas sujungti labiau primena dubenį žurnalistinės mišrainės, o ne literatūros kūrinį.
O čia keletas gražesnių citatų, pasakytų, deja, ne Zosės Ilganosės.
Akivaizdu, kad žurnaliste daug metų dirbanti autorė yra girdėjusi daugybę pačių keisčiausių istorijų ir rengiant knyją tereikėjo jas kiek sutirštinti. Bet bandymas jas visas sujungti labiau primena dubenį žurnalistinės mišrainės, o ne literatūros kūrinį.
O čia keletas gražesnių citatų, pasakytų, deja, ne Zosės Ilganosės.
„Niekas labiau nežudo stebuklų kaip realybė ir buitis, dvi senos bjaurios ilganagės raganos, draskančios į skutus viską, kas pasitaiko kelyje.“
„Pasirodo, ne visada išėjus rinkti baravykų ir radus tik voveraičių, gali sakyti TIK. Niekada nežinai, kada TIK voveraitės taps NET voveraitėmis, – pasakojimą baigė ponas Pranas. Atsisveikindamas jis dar sušuko į automobilį lipančiai Zosei: – Tikra meilė atsiskleidžia tik per laiškus. Tekėk už to, kuris parašys ilgiausią ir gražiausią.”
„Jei netapsi gyvate, jei neišmoksi kirsti visiems iš eilės ir leisti nuodų, tave paprasčiausiai suės lyg žvirbliuką pakirstu sparneliu.”