Jei esi žmogus-tankas, Susan Forward ir Craig Buck knyga „Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti gyvenimą“ pasirodys savitikslis atviro nervo krapštymas, laiko gaišimas, trypčiojimas lygioje vietoje, ir taip intensyvios kasdienybės tirštinimas. Kas buvo - pražuvo. Šiandien esu suaugęs stiprus žmogus ir neturiu laiko vaikystės nesąmonėms. Bet ar tikrai?..
Šią knygą rekomenduočiau perskaityti kiekvienam, sutinkančiam su bent dvejais iš pateiktų teiginių:
Šią knygą rekomenduočiau perskaityti kiekvienam, sutinkančiam su bent dvejais iš pateiktų teiginių:
Bendraudamas su tėvais esu įsitikinęs, kad:
🙈 man reikia pasistengti, jog tėvai būtų laimingi;
🙉 man reikia pasistengti, jog tėvai galėtų manimi didžiuotis;
🙊 esu visas tėvų gyvenimas;
🙈 tėvai be manęs neišgyventų;
🙉 be tėvų neišgyvenčiau aš;
🙊jei pasakyčiau tėvams tiesą apie (skyrybas, abortą, tai, kad esu gėjus, kad mano sužadėtinė netiki Dievu ir pan.), juos tai sugniuždytų;
🙈 jei nepaklusiu tėvams, neteksiu jų amžiams;
🙉 jei pasakysiu, kaip jie mane įskaudino, būsiu išbrauktas iš jų gyvenimo;
🙊 man negalima kalbėti ar elgtis taip, kad tėvai įsižeistų;
🙈 tėvų jausmai svarbesni už mano paties jausmus;
🙉 nėra prasmės kalbėtis su tėvais, nes iš to nebus jokios naudos;
🙊 jei tik mano tėvai pasikeistų, man pačiam pasidarytų geriau;
🙈 turiu atsilyginti tėvams už tai, kad buvau toks blogas;
🙉 jei tik sugebėčiau juos įtikinti, kaip jie mane skaudina, žinau, kad jie pradėtų elgtis kitaip;
🙊 nesvarbu, kaip jie elgėsi, jie - mano tėvai, ir privalau juos gerbti;
🙈 mano tėvai nedaro man jokios įtakos - aš nuolat su jais pykstuosi.
🙈 man reikia pasistengti, jog tėvai būtų laimingi;
🙉 man reikia pasistengti, jog tėvai galėtų manimi didžiuotis;
🙊 esu visas tėvų gyvenimas;
🙈 tėvai be manęs neišgyventų;
🙉 be tėvų neišgyvenčiau aš;
🙊jei pasakyčiau tėvams tiesą apie (skyrybas, abortą, tai, kad esu gėjus, kad mano sužadėtinė netiki Dievu ir pan.), juos tai sugniuždytų;
🙈 jei nepaklusiu tėvams, neteksiu jų amžiams;
🙉 jei pasakysiu, kaip jie mane įskaudino, būsiu išbrauktas iš jų gyvenimo;
🙊 man negalima kalbėti ar elgtis taip, kad tėvai įsižeistų;
🙈 tėvų jausmai svarbesni už mano paties jausmus;
🙉 nėra prasmės kalbėtis su tėvais, nes iš to nebus jokios naudos;
🙊 jei tik mano tėvai pasikeistų, man pačiam pasidarytų geriau;
🙈 turiu atsilyginti tėvams už tai, kad buvau toks blogas;
🙉 jei tik sugebėčiau juos įtikinti, kaip jie mane skaudina, žinau, kad jie pradėtų elgtis kitaip;
🙊 nesvarbu, kaip jie elgėsi, jie - mano tėvai, ir privalau juos gerbti;
🙈 mano tėvai nedaro man jokios įtakos - aš nuolat su jais pykstuosi.
Šią knygą skaityti sunku. Bene tiksliausiai ją apibūdina žodis raktas: pateikiami žmonių pasakojimai ir istorijos tarsi atrakina tavo paties prisiminimus, baimes, įspūdžius, dalykus, kuriuos tareisi užmiršęs. Knygos autoriai laikosi drastiškos nuomonės, kad dėl daugybės šiandien mus, suaugusius žmones, kamuojančių problemų kalti būtent mūsų tėvai.
Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje pristatomi toksiškų tėvų tipai: tobuli tėvai, kuriuos vaikas įpareigotas garbinti, įgūdžių stokojantys tėvai, valdingi tėvai, tėvai-alkoholikai ir trys tėvų-smurtautojų grupės: žodiniai, fiziniai ir seksualiniai smurtautojai. Kiekvienam tipui iliustruoti pateikiama daugybė tikrų istorijų iš autorių-psichoterapeutų praktikos.
Skaitant jas dažnai užverda kraujas - toli gražu ne visi žmonės verti turėti vaikų. Nejučia ima kirbėti ir daug kitų negatyvių minčių: nėra nei vienos normalios, sveikos šeimos, yra tik tokios, kurių mes gerai nepažįstame. Ypač Lietuvoje, visoje Rytų Europoje, visame buvusiame sovietiniame bloke.
Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje pristatomi toksiškų tėvų tipai: tobuli tėvai, kuriuos vaikas įpareigotas garbinti, įgūdžių stokojantys tėvai, valdingi tėvai, tėvai-alkoholikai ir trys tėvų-smurtautojų grupės: žodiniai, fiziniai ir seksualiniai smurtautojai. Kiekvienam tipui iliustruoti pateikiama daugybė tikrų istorijų iš autorių-psichoterapeutų praktikos.
Skaitant jas dažnai užverda kraujas - toli gražu ne visi žmonės verti turėti vaikų. Nejučia ima kirbėti ir daug kitų negatyvių minčių: nėra nei vienos normalios, sveikos šeimos, yra tik tokios, kurių mes gerai nepažįstame. Ypač Lietuvoje, visoje Rytų Europoje, visame buvusiame sovietiniame bloke.
„Toksiški tėvai“ pirmą kartą išleisti JAV 1989 m. Man tuo metu buvo dveji. Emocinis intelektas? Pokalbiai apie tai, kaip jaučiamės, kas su mumis vyksta? Patirčių refleksijos? Jūs čia apie ką?.. Alkoholizmas, patyčios, savižudybės, daugybė kitų problemų mūsų šalyje yra absoliutaus emocinio neraštingumo pasekmės. Žmonės negeba patys sau paaiškinti, kas su jais vyksta, nemoka apie tai kalbėtis su kitais, o jei ir pabando, nėra tikri, kad bus suprasti. Man rodos, kad visuotinė nesikalbėjimo, uždarumo, emocinio neraštingumo intoksikacija yra paveikusi mus visus ir yra baisesnė už Černobylio katastrofos padarinius. Antroje knygos dalyje autoriai pataria, ką daryti, jei jūsų tėvai buvo toksiški (naudos, žinoma, yra ir tiems, kurie toksiškų savybių atpažįsta savyje), pateikia galybę įvairiausių patarimų. Pagrindinis jų - pakviesti tėvus pokalbio, kurio tikslas yra kartą ir visiems laikams įveikti savo baimę pripažinti jų trūkumus, pasakyti tėvams tiesą bei apsispręsti, kaip nuo šiol su jais bendrausime. |
Pasak autorių, absoliučiai visi jų pacientai į tokį pasiūlymą reaguoja vienodai: „Padarysiu bet ką, tik ne tai“. Prireikia nemažai laiko, kol tam tinkamai pasirengiama. Knygoje pateikiama daug tokių pokalbių scenarijų ir variantų (galima tėvams parašyti laišką, paaiškinama, kaip išsiaiškinti santykius netgi su mirusiais tėvais). Nuostabiausia tai, kad pačių tėvų reakcija į vaiko išsakytus dalykus nėra labai svarbi („Kad ir kas nutiktų per patį pokalbį ar po jo, jūs vis tiek būsite nugalėtojas, nes savyje radote drąsos tam pasiryžti.“).
Šios knygos skaitymas - ilgas, sudėtingas ir skausmingas psichoterapijos procesas. Visa laimė, po jo gyvenimas atrodo žymiai šviesesnis.
Šios knygos skaitymas - ilgas, sudėtingas ir skausmingas psichoterapijos procesas. Visa laimė, po jo gyvenimas atrodo žymiai šviesesnis.
Keletas knygos citatų:
Kaip elgiuosi bendraudamas su tėvais?
Prisitaikantis elgesys
Dažniausiai nusileidžiu tėvams, kad ir kaip jausčiausi.
Dažniausiai jiems nesakau, ką iš tikrųjų galvoju.
Dažniausiai jiems nesakau, kaip iš tikrųjų jaučiuosi.
Dažniausiai elgiuosi taip, tarsi mūsų santykiai būtų puikūs, nors taip nėra.
Bendraudamas su tėvais dažnai apsimetinėju ir bendrauju paviršutiniškai.
Tėvams įvairiausius dalykus darau dėl to, kad jaučiu kaltę ar baimę, o ne dėl to, kad pats to noriu.
Darau viską, kad tik jie pasikeistų.
Darau viską, kad tik jie suprastų ir priimtų mano požiūrį.
Įvykus konfliktui dažniausiai stengiuosi susitaikyti.
Savo gyvenime dažnai atsisakau daugelio svarbių dalykų, kad tik jiems įtikčiau.
Aš ir toliau saugau šeimos paslaptis.
Agresyvus elgesys
Nuolat ginčijuosi su tėvais, kad jie suprastų, jog aš - teisus.
Ištisai elgiuosi taip, kaip jiems nepatinka, kad įrodyčiau, jog esu savarankiškas žmogus.
Dažnai šaukiu, pykstu ant savo tėvų arba juos keikiu, norėdamas jiems įrodyti, kad jie negali man vadovauti.
Dažnai stengiuosi susivaldyti, kad fiziškai jų neužsipulčiau.
Man trūko kantrybė ir tėvus išbraukiau iš savo gyvenimo.
Nebuvai kaltas dėl to, kad...
jie tave apleido ar tavimi nesirūpino;
jauteisi nemylimas arba nevertas meilės;
jie žiauriai ar beširdiškai tave erzino;
jie tave pravardžiavo;
jų gyvenimas buvo nelaimingas;
jie turėjo savų problemų;
jie nieko nepadarė, kad išspręstų savo problemas;
jie gėrė;
prisigėrę jie elgdavosi bjauriai;
jie tave mušė;
jie tave tvirkino.
Jei tėvai savo pyktį rodo atsisakydami su jumis bendrauti, pabandykite pasakyti štai ką:
Esu pasiruošęs su tavimi pasikalbėti, kai tik nustosi mane bausti savo tylėjimu.
Išdrįsau tau pasakyti, kas neduoda man ramybės. Gal tą patį padaryti išdrįsi ir tu?
Kova [su tėvais] gali mus visiškai išsekinti, o mūsų kasdienį gyvenimą pripildyti sumaišties ir skausmo. Ir viskas vis tiek bus veltui. Vienintelis būdas laimėti - nežaisti. Laikas nustoti žaisti, nustoti kankinti save. Tai nereiškia, kad turite išsižadėti savo tėvų, tai reiškia, kad turite nustoti:
🎯 bandyti juos pakeisti, tikėdamiesi, kad tuomet patys pasijusite geriau;
🎯 stengtis išsiaiškinti, ką reikia padaryti, kad vėl atgautumėte jų meilę;
🎯 nustoti emociškai reaguoti į jų veiksmus ir žodžius;
🎯 puoselėti iliuziją, kad vieną dieną sulauksite jų nuoširdaus palaikymo, kurio esate vertas.