Vėžiu nesirgau ir niekada jis man pernelyg nerūpėjo. Vis dėlto suskaičiavau, kad Erikos Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“ yra jau trečioji apie piktąją ligą perskaityta knyga.
Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“ skaičiau prieš bene aštuonerius metus vien tik iš pagarbos mylimiausiai rašytojai. Negaliu sakyti, kad tos knygos nesupratau, tiesiog viskas atrodė pernelyg tolima ir sunkiai suprantama - svetimo skausmo būna mažai.
Audronės Urbonaitės novelių rinkinį „Posūkyje - neišlėk“ surijau praėjusį rudenį, o po to begėdiškai raičiau autorei laišką prisipažindama, kad jaučiausi lyg ta knyga būtų apie mane. Net viena pagrindinių veikėjų ten Virginija. Pasakodama apie ją pačią užklupusį vėžį, autorė vis įterpia įvairiausių fragmentų iš ligtolio gyvenimo.
Šiai knygai esu dėkinga už provokaciją atsisėsti ir ramiai pagalvojus užrašų knygelėje surašyti, ko aš gyvenime noriu, kokią save noriu matyti ir kaip viso to reikėtų pasiekti. Ta knyga nuginė į šalį graužatį, kad (vis dar) nenoriu vaikų, kad nekenčiu tvarkyti kambarių ar laimės sąvoka man netelpa į nuolankų trypimą prie puodų. Ne, ne visos moterys sutvertos motinystei, ne visoms patinka valyti snargliukus ir guosti karščiuojantį vaiką, kai tu tuo metu rašai. Vėžys toje knygoje tik tarp kitko, bent jau man. Knyga būtų buvusi gera ir be jo.
Tuo tarpu „Vienos krūties istorija“ tikrai yra vienos krūties istorija. Manau, ji turėtų būti labai naudinga kiekvienai, susirgusiai šia baisia liga, mat diena po dienos autorė skrupulingai fiksuoja ligos eigą, detaliai aprašo mažiausias smulkmenas.
Svarbu tai, kad knyga nėra ir net nepretenduoja būti literatūros kūriniu. Tai tiesiog raštingos moters, ryšių su visuomene profesionalės, dienoraštis. Deja, pernelyg dažnai jo tekstai man priminė būtent sausokus pranešimus spaudai. Man, žurnalistei, skaitant gana dažnai norėjosi griebti telefoną ir autorei pasiskambinti, bandyti išgauti kokią gyvesnę citatą, jautresnę emociją.
Erika vis teigia su liga kovojanti humoru, sarkazmu, bet kad dienoraščių tekstuose būtent to ir trūksta. Paprasčiausiai perspausdintuose laiškuose draugėms daugelyje vietų verčiamasi tiesiog :) ženklu, nors pagal kontekstą tai visiškai nereikalinga, o dažniausiai - ir nelabai juokinga.
Erika man pasirodė nesanti iki galo atvira tiek skaitytojams, tiek pati sau, vis skubanti susitikti su draugėmis ir bereikšmiais plepalais nuginti apėmusį mirties siaubą. Todėl kiek netikėta pasirodė aprašoma santykių krizė su gyvenimo partneriu Jurgiu. Taip mylim vienas kitą, tokie esam vienas kitam brangūs, tik staiga bac, esame arti skyrybų slenksčio. Taip nebūna, kai poros atvirai ir nuoširdžiai kalbasi vienas su kitu, o ne su begaliniu skaičiumi draugių ir, žinoma, mama (ją prie toksiškų tėvų kategorijos taikliai priskyriau dar prieš pradėdama skaityti dėl viršelyje aptiktos, kaltės jausmu atmieštos, padėkos).
Todėl labai džiaugiausi išsyk po šios knygos perskaičiusi „Moteris katė ir jaunas mėnulis“. Tai Erikos istorijos tęsinys Prancūzijoje, kuomet pasveikusi susikrovė daiktus, šunis, mylimus vyrus, ir išdūmė į savo svajonių šalį. Štai čia ši moteris pražysta ir atvirai atskleidžia visą savo grožį. Pasakoja atvirai, įdomiai, juokiasi iš savęs. Ir tam juokui nebereikia jokių šypsenėlių :), juokinga taip, kad vietomis kvatojau balsu.
Tiesa, knygos pabaigoje ir vėl sugrįžtama prie vėžio - piktąja liga suserga Erikos mama. Blogėjanti jos būklė aprašoma itin smulkiai, pernelyg jautriai, nors, reikia prisipažinti, vietomis neištryškusios ašaros gerokai spaudė gerklę. Matyt, skaitant apie tokias jautrias patirtis, natūralu įsivaizduoti ir savo pačios mamos mirtį...
Manau, kad atsisakius liūdnos knygos pabaigos (mama galiausiai miršta), „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ būtų nuostabi, lietuviškam mentalitetui gerai suprantama knyga apie Prancūziją ir ypač Paryžių. Aprašymai ir patirtys stebuklingi, juk didžiąją jų dalį užima Erikos meilės romanas (taigi, ir žavi neištikimybė) su tikru paryžiečiu. Lengvai aprašomi barai, restoranai, knygynai, pasivaikščiojimų vietos... O svarbiausia - nuoširdžiai ir atvirai pateikiamas autorės mėgavimasis, tikras visa ko išgyvenimas.
Audronės Urbonaitės novelių rinkinį „Posūkyje - neišlėk“ surijau praėjusį rudenį, o po to begėdiškai raičiau autorei laišką prisipažindama, kad jaučiausi lyg ta knyga būtų apie mane. Net viena pagrindinių veikėjų ten Virginija. Pasakodama apie ją pačią užklupusį vėžį, autorė vis įterpia įvairiausių fragmentų iš ligtolio gyvenimo.
Šiai knygai esu dėkinga už provokaciją atsisėsti ir ramiai pagalvojus užrašų knygelėje surašyti, ko aš gyvenime noriu, kokią save noriu matyti ir kaip viso to reikėtų pasiekti. Ta knyga nuginė į šalį graužatį, kad (vis dar) nenoriu vaikų, kad nekenčiu tvarkyti kambarių ar laimės sąvoka man netelpa į nuolankų trypimą prie puodų. Ne, ne visos moterys sutvertos motinystei, ne visoms patinka valyti snargliukus ir guosti karščiuojantį vaiką, kai tu tuo metu rašai. Vėžys toje knygoje tik tarp kitko, bent jau man. Knyga būtų buvusi gera ir be jo.
Tuo tarpu „Vienos krūties istorija“ tikrai yra vienos krūties istorija. Manau, ji turėtų būti labai naudinga kiekvienai, susirgusiai šia baisia liga, mat diena po dienos autorė skrupulingai fiksuoja ligos eigą, detaliai aprašo mažiausias smulkmenas.
Svarbu tai, kad knyga nėra ir net nepretenduoja būti literatūros kūriniu. Tai tiesiog raštingos moters, ryšių su visuomene profesionalės, dienoraštis. Deja, pernelyg dažnai jo tekstai man priminė būtent sausokus pranešimus spaudai. Man, žurnalistei, skaitant gana dažnai norėjosi griebti telefoną ir autorei pasiskambinti, bandyti išgauti kokią gyvesnę citatą, jautresnę emociją.
Erika vis teigia su liga kovojanti humoru, sarkazmu, bet kad dienoraščių tekstuose būtent to ir trūksta. Paprasčiausiai perspausdintuose laiškuose draugėms daugelyje vietų verčiamasi tiesiog :) ženklu, nors pagal kontekstą tai visiškai nereikalinga, o dažniausiai - ir nelabai juokinga.
Erika man pasirodė nesanti iki galo atvira tiek skaitytojams, tiek pati sau, vis skubanti susitikti su draugėmis ir bereikšmiais plepalais nuginti apėmusį mirties siaubą. Todėl kiek netikėta pasirodė aprašoma santykių krizė su gyvenimo partneriu Jurgiu. Taip mylim vienas kitą, tokie esam vienas kitam brangūs, tik staiga bac, esame arti skyrybų slenksčio. Taip nebūna, kai poros atvirai ir nuoširdžiai kalbasi vienas su kitu, o ne su begaliniu skaičiumi draugių ir, žinoma, mama (ją prie toksiškų tėvų kategorijos taikliai priskyriau dar prieš pradėdama skaityti dėl viršelyje aptiktos, kaltės jausmu atmieštos, padėkos).
Todėl labai džiaugiausi išsyk po šios knygos perskaičiusi „Moteris katė ir jaunas mėnulis“. Tai Erikos istorijos tęsinys Prancūzijoje, kuomet pasveikusi susikrovė daiktus, šunis, mylimus vyrus, ir išdūmė į savo svajonių šalį. Štai čia ši moteris pražysta ir atvirai atskleidžia visą savo grožį. Pasakoja atvirai, įdomiai, juokiasi iš savęs. Ir tam juokui nebereikia jokių šypsenėlių :), juokinga taip, kad vietomis kvatojau balsu.
Tiesa, knygos pabaigoje ir vėl sugrįžtama prie vėžio - piktąja liga suserga Erikos mama. Blogėjanti jos būklė aprašoma itin smulkiai, pernelyg jautriai, nors, reikia prisipažinti, vietomis neištryškusios ašaros gerokai spaudė gerklę. Matyt, skaitant apie tokias jautrias patirtis, natūralu įsivaizduoti ir savo pačios mamos mirtį...
Manau, kad atsisakius liūdnos knygos pabaigos (mama galiausiai miršta), „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ būtų nuostabi, lietuviškam mentalitetui gerai suprantama knyga apie Prancūziją ir ypač Paryžių. Aprašymai ir patirtys stebuklingi, juk didžiąją jų dalį užima Erikos meilės romanas (taigi, ir žavi neištikimybė) su tikru paryžiečiu. Lengvai aprašomi barai, restoranai, knygynai, pasivaikščiojimų vietos... O svarbiausia - nuoširdžiai ir atvirai pateikiamas autorės mėgavimasis, tikras visa ko išgyvenimas.
Beje, šios knygos apibendrinimas lengvai susidėliojo į vietas peržiūrėjus provokuojančią ir sarkastišką prancūzų kino juostą „Le tout nouveau testament“.
Tai filmas apie dievą, kuris yra tikras šūdžius: agresyvus, piktas, nieko gera žmonijai nelinkintis alkoholikas. Niekam nežinoma dešimtmetė jo dukra Ea jo nekenčia ir nutaria sužlugdyti visiems žmonėms išsiųsdama žinutes su tiksliomis jų mirties datomis. Tai sužinojęs dievas tiesiog pašėlsta - kaip valdyti žmones, kai nebėra svarbiausios paslapties? Filme subtiliai keliami klausimai, kam iš tikrųjų reikalingas dievas, kodėl žmonija jį susigalvojo, kokia gyvenimo prasmė ir, žinoma, ką patys darytume ir kokie būtume, jei žinotume tikslią savo mirties datą.
Aš manau, kad iš pradžių panikuotume, o vėliau atsipalaiduotume ir likusios dienos imtų teikti žymiai daugiau džiaugsmo. Pavyzdys čia galėtų knygų herojė Erika. Pirmojoje knygoje-dienoraštyje apstu mirties baimės, slepiamos po storu saldaus pozityvizmo ir melo pačiai sau sluoksniu. Antrojoje ji pagaliau tikrai atsipalaidavusi, rizikuojanti, nuoširdžiai besimėgaujanti gyvenimu. O svarbiausia, nebijanti tiesos, atvirai samprotaujanti apie nebetenkinančius santykius su Jurgiu, besidalijanti kamuojančiomis abejonėmis. Man ta moteris labai labai patiko!
Trejetas geresnių citatų:
Tai filmas apie dievą, kuris yra tikras šūdžius: agresyvus, piktas, nieko gera žmonijai nelinkintis alkoholikas. Niekam nežinoma dešimtmetė jo dukra Ea jo nekenčia ir nutaria sužlugdyti visiems žmonėms išsiųsdama žinutes su tiksliomis jų mirties datomis. Tai sužinojęs dievas tiesiog pašėlsta - kaip valdyti žmones, kai nebėra svarbiausios paslapties? Filme subtiliai keliami klausimai, kam iš tikrųjų reikalingas dievas, kodėl žmonija jį susigalvojo, kokia gyvenimo prasmė ir, žinoma, ką patys darytume ir kokie būtume, jei žinotume tikslią savo mirties datą.
Aš manau, kad iš pradžių panikuotume, o vėliau atsipalaiduotume ir likusios dienos imtų teikti žymiai daugiau džiaugsmo. Pavyzdys čia galėtų knygų herojė Erika. Pirmojoje knygoje-dienoraštyje apstu mirties baimės, slepiamos po storu saldaus pozityvizmo ir melo pačiai sau sluoksniu. Antrojoje ji pagaliau tikrai atsipalaidavusi, rizikuojanti, nuoširdžiai besimėgaujanti gyvenimu. O svarbiausia, nebijanti tiesos, atvirai samprotaujanti apie nebetenkinančius santykius su Jurgiu, besidalijanti kamuojančiomis abejonėmis. Man ta moteris labai labai patiko!
Trejetas geresnių citatų:
„Aš nenoriu paleisti Jurgio į vienuolyną, nes manau, kad man, o ir kitoms moterims, ateityje tai būtų didelė netektis, siūlau gyventi kaip broliui ir seseriai. Turbūt tai skamba dar baisiau nei „Oskaro“ verta moterų frazė „likime draugais“. Kaip juokaujama mano mėgstamoj „Geležinėj lapėj“ feisbuke, pasakyti vaikinui likime draugais – tai kaip pasakyti šuniui, tu mane žiauriai užknisai, dabar būk mano katinas.”
„Svajones reikia gerai pasverti, apsvarstyti. Ar jos tikrai vertos visatos dėmesio? O svarbiausia – ar nebijome jų išsipildymo? Ir tuomet paleisti.“
„Kad galėtum iš tiesų pradėti gyventi, prieš tai turi bent kelis kartus numirti.
(CHARLES BUKOWSKI)“