Prieš pat rugsėjo 1-ąją baigta skaityti Kobo Abės „Moteris smėlynuose“ priminė mokyklinius metus, kai lietuvių kalbos mokytojos pateiktame vasaros skaitinių sąraše atrasdavau tai, kas pasaulyje parašyta geriausio. Seniai jau buvau beskaičiusi taip stipriai supurtantį, galvoti ir pergalvoti save ir aplinką priverčiantį literatūros kūrinį.
Skaitant „Moterį smėlynuose“ nejučia iškyla Gregoras Zamza iš Kafkos „Metamorfozės“. Nes čia irgi pasakojama absurdiška istorija. Vabzdžius kolekcionuojantis žmogus nori papildyti savo kolekciją ispaniškąja musele, išvyksta į pajūrį tos muselės gaudyti. Begaudydamas pavėluoja į paskutinį autobusą ir yra priverstas pajūrio kaime prašytis nakvynės. Prisiglaudęs vos vienai nakčiai vienišos moters namelyje, jau kitą dieną žmogus susivokia besąs kaimelio belaisvis. Moters trobelė stovi smėlio duobėje, kurią, norint išgyventi, reikia kasdien kasti. Apie smėlį knygoje pasakojama taip įdomiai ir įtaigiai, kad norisi pradėti kasytis, atsigerti ar nusiprausti. O tarp eilučių keliama daug sudėtingų ir gilių apmąstymų reikalaujančių klausimų. |
Pavyzdžiui, KAIP šiaip jau protingas žmogus atsiduria kvailoje, idiotiškoje, absurdiškoje situacijoje? Kas dėl to kaltas? Kokios žmogaus savybės leidžia šiaip jau nekaltai situacijai peraugti į beprotybę? Beje, panašūs klausimai keliami ir viename geriausių mano matytų filmų „Pakvaišę žaidimai“ (angl. Funny Games, 2007, rež. Michael Haneke). Ten pas užmiestyje atostogaujančią šeimą į namus užeina mandagus jaunuolis pasiskolinti kiaušinių. Moteris nieko blogo negalvodama kiaušinių paskolina ir taip į namus įsileidžia šeimą pražudysiančius sadistus.
Smėlio duobėje įkalintas žmogus iš pradžių priešinasi, bando pabėgti. Skaitant labai liūdna stebėti, kaip lėtai vyksta jo susitaikymas su esama padėtimi ir tuo, kad nieko negali pakeisti, kaip prarastą viltį jis maskuoja apsikraudamas darbu ir kaip blykšta iš pradžių buvę tokie aistringi pabėgimo planai.
Smėlis čia viską reguliuoja ir yra kasdienio gyvenimo lėmėjas. Nori išgyventi - turi jį kasti. Tačiau ar smėlio kasimas yra pagrindinis tikslas? Žmogus kritiškai samprotauja apie priemonės virtimą tikslu. Skaitant nejučia pagauni save mąstant apie tą patį: kas iš kasdien atliekamų veiksmų tėra priemonės tikslui pasiekti, kas jau peraugo į savitiksles nesąmones, kas jau atliko savo vaidmenį ir turi būti pamiršta. Taip nuotaika ir subjūra. Bet „Moteris smėlynuose“ ir nėra skirta jai praskaidrinti.
Beje, smalsumo vedina pagūglinau, kaip atrodo ta žmogaus ieškota ispaniškoji muselė ir atknisau kvapą gniaužiančių istorijų. Pasirodo, ši musytė Europoje ilgą laiką naudota kaip afrodiziakas dėl jose esančio kandaridino - medžiagos, stimuliuojančios kraujo plūdimą į lytinius organus ir jų gleivinės erzinimą.
Keletas citatų:
Smėlis čia viską reguliuoja ir yra kasdienio gyvenimo lėmėjas. Nori išgyventi - turi jį kasti. Tačiau ar smėlio kasimas yra pagrindinis tikslas? Žmogus kritiškai samprotauja apie priemonės virtimą tikslu. Skaitant nejučia pagauni save mąstant apie tą patį: kas iš kasdien atliekamų veiksmų tėra priemonės tikslui pasiekti, kas jau peraugo į savitiksles nesąmones, kas jau atliko savo vaidmenį ir turi būti pamiršta. Taip nuotaika ir subjūra. Bet „Moteris smėlynuose“ ir nėra skirta jai praskaidrinti.
Beje, smalsumo vedina pagūglinau, kaip atrodo ta žmogaus ieškota ispaniškoji muselė ir atknisau kvapą gniaužiančių istorijų. Pasirodo, ši musytė Europoje ilgą laiką naudota kaip afrodiziakas dėl jose esančio kandaridino - medžiagos, stimuliuojančios kraujo plūdimą į lytinius organus ir jų gleivinės erzinimą.
Keletas citatų:
„Smėlis, kaip paprastai manoma, nevaisingas, bet nevaisingas ne dėl to, kad sausas: kaltas čia nepaliaujamas jo judėjimas, kurio negali pakelti joks gyvis. Kaip tai panašu į niūrų žmonių gyvenimą: šie taip pat diena iš dienos kabinasi vienas už kito. Taip, smėlis nelabai tinkamas gyventi. Bet ar rimtis absoliučiai būtina egzistavimui?”
„Ten vienas gyvenimas, čia - kitas, ir visada atrodo, kad kitam saldžiau gyventi... Visų baisiausia - galvoti: o jei gyvenimas va taip slinks ir toliau?.. Kas čia per gyvenimas? Šito juk niekas nežino... Ech, verčiau apsiversti darbu ir negalvoti apie tai...”
„Prisitaikyti galima tik ligi tam tikros ribos. Be to, tai turi būti priemonė, bet jokiu būdu ne tikslas. Gera kalbėti apie žiemos miegą, bet ar gali jis pavirsti kurmiu ir amžiams užgniaužti širdy bet kokį norą išeiti į šviesą?”
„Japonijoje, tipiškame aukštos temperatūros ir didelio drėgnumo rajone, aštuoniasdešimt septyni procentai stichinių nelaimių tenka potvyniams, ir šiomis sąlygomis nuostoliai, padaryti vėjų nešamo smėlio, sudaro tūkstantąją dalį procento. Atsižvelgti į tai - tas pat, kas leisti specialius įstatymus kovai su potvyniais Sacharoje. Kvaila šneka!”
„Žiūrėdamas į skardžio kraštą, blankiai nušviestą mėnulio, žmogus pagalvojo, kad tokia būsena, kada jautiesi, lyg viduje tau viskas būtų išdegę, tėra tiktai pavydas. Pavydas viskam, kas palikta viršuje,- gatvėms, tramvajams, šviesoforams sankryžose, reklamai ant telefono stulpų, nudvėsusioms katėms, vaistinėms, kur pardavinėjamos cigaretės. Ir kaip smėlis suėdė namo sienas iš vidaus ir stulpus - lygiai taip pavydas sugraužė žmogui vidurius ir pavertė jį tuščiu puodu, paliktu ant degančios viryklės. Puodas smarkiai kaista. Karštis darosi nepakenčiamas, ir galimas dalykas, kad beregint puodas išsilydys. Dar nesušvitus vilčiai, iškyla klausimas: kaip įveikti šią akimirką ir ar reikia ją įveikti?”