Burtai, magija ar viso labo ūkanotos spalio pabaigos padariniai? Bramo Stokerio siaubo romanas „Drakula“ leido pastebėti ir savaip sujungti daugybę iš pažiūros skirtingų liūdnų dalykų. Vienas jų tas, kad iki šiol apie vampyrus girdėjau daug, o šio žavingo literatūros kūrinio taip ir nebuvau skaičiusi. Juodoji magija, ne kitaip!
Skaitant epistolinį Bramo Stokerio siaubo romaną „Drakula“ manęs neapleido patys įvairiausi jausmai. Kvapą gniaužė tai, kad praėjusiais metais lankiausi vampyro Drakulos prototipo, Valakijos vaivados Vlado III pilyje Rumunijoje. Smalsu buvo matyti, kaip ir kokiame kontekste kalbant apie rumunus minimi ir jų kaimynai bulgarai, koks svarbus XIX a. pab. buvo Varnos uostas. Bet užvis dažniausiai man buvo gėda, kad vieno žymiausių literatūros kūrinių iki šiol nebuvau skaičiusi ir tenkinausi menku supratimu, kad Drakula buvo tas, kuris gyveno kažkur Transilvanijoje ir misdavo žmonių krauju perkąsdamas jiems gerkles. Juk vieno herojų, Džono Harkerio, dienoraštyje smulkiai aprašyta kelionė per Karpatus, vaišės ragaujant mamaligucą ir didžiulis rumunų prietaringumas yra tik pati šiurpios istorijos pradžia. Man labai patiko knygos forma: istorija pasakojama pateikiant keleto skirtingų, tarpusavyje susijusių žmonių dienoraščius, kuriuose skrupulingai fiksuojamos smulkiausios detalės. |
Įterpiama keletas laikraščio straipsnių, telegramų tekstų, laiškų. Ties kai kuriais nurodoma, kad žinutė taip ir liko neišsiųsta. Visa tai skaitytojui leidžia stebėti situaciją iš šono ir tuo pačiu metu žinoti daugiausiai. Taip nejučia ir kyla įtampa, įvairūs įtarimai. Pavyzdžiui, istorijos pradžioje Džoną Harperį gundo ir bando pabučiuoti trys gašlios vampyrės. Vėliau, įvykiams rutuliojantis jau Londone, minimos trys keistos tarnaitės - skaitydama kurį laiką buvau įsitikinusi, kad tai tos pačios vampyrės, nors vėliau paaiškėjo, kad tarnaitės su įvykiais neturi nieko bendro. Nors šią kraupią istoriją skaičiau labiau kaip pasakėlę iš rūsio, vis dėlto tenka pripažinti - kartais tikrai pasidarydavo nejauku. Svarsčiau, kaip į tokį kūrinį būčiau reagavusi vos jam pasirodžius, 1897 m., jei gyvenčiau kokiame prietarų valdomame nykiame kaime, gryčiutėje be elektros. Baugu! |
Vis dėlto tuo pat metu nuoširdžiai žavėjausi autoriaus fantazija, gebėjimu istoriją pasakoti jungiant skirtingų žmonių pasakojimus.
Turiu prisipažinti, kad kartais pasimetu įvairių šiandien taip gausiai leidžiamų knygų liūne. Daugelis jų įtraukia, skaitai nesustodamas, kol perskaitai ir įsijautus netgi atrodo, kad įdomu. Paskutinis toks mano nuklydimas buvo pavasarį skaitytas Andrės Eivaitės „Valstybės tarnautojos dienoraštis“. Negalėjau nuo to romano atplėšti akių, surijau vos per keletą dienų - buvo ir įdomu, ir smagu juoktis iš absurdiškos valstybės tarnautojų kasdienybės.
Turiu prisipažinti, kad kartais pasimetu įvairių šiandien taip gausiai leidžiamų knygų liūne. Daugelis jų įtraukia, skaitai nesustodamas, kol perskaitai ir įsijautus netgi atrodo, kad įdomu. Paskutinis toks mano nuklydimas buvo pavasarį skaitytas Andrės Eivaitės „Valstybės tarnautojos dienoraštis“. Negalėjau nuo to romano atplėšti akių, surijau vos per keletą dienų - buvo ir įdomu, ir smagu juoktis iš absurdiškos valstybės tarnautojų kasdienybės.
Tokios knygos skaitančiajam leidžia tam tikra prasme pasijusti normaliu, nes kažkas atsisėdo ir tvarkingai surašė visas tas nesąmones, kurios tau pačiam darbe įsiėdusios iki gyvo kaulo. Skaitai ir tarsi palengvėja, kad ne vienas mąstai panašius dalykus (turbūt todėl knygą internete lydi tokie komentarai kaip „Pasirašau po kiekvienu žodžiu“, „Pas mus darbe situacija tokia pati, dar pamiršo pridėti apie tą ir aną“). Bet ar tai galima vadinti literatūra? Ar tokios knygos slepia savyje kokius nors gilesnius prasminius klodus? Ne, tai ir tėra tik dailus biurokratinių nesąmonių surašymas. Štai kodėl šiandien dažnas, vos surezgantis rišlesnį sakinį, puoselėja viltį parašyti knygą. Sudedi savo laiškus ar dienoraščius - va tau ir knyga. „Drakula“ savo forma iš esmės yra tas pat, kas ir minėtas A. Eivaitės kūrinys - dienoraštis. Bet įvairios smulkios detalės, jei tik jas pastebi, provokuoja mąstyti apie žmonių santykius, vyro ir moters padėtį to meto visuomenėje, asmenybės psichologiją, sapnus, miegą, religiją, tikėjimą, prietarus... |
Pavyzdžiui, man gana simbolinis atrodo jau minėto Džono Harkerio prašymas paslėpti dienoraštį, kuriame užfiksuota patirta baisi trauma ir jo žmonos elgesys ne tik su tuo sutinkant, bet ir užrašus užantspauduojant vestuviniu žiedo spaudu. Argi tai neskatina mūsų mąstyti, kaip elgtumėmės panašioje situacijoje? Ar slėptume patirtą skausmą nuo mylimų žmonių, ar prašytume jų pagalbos? Kaip elgtumės, jei mes artimą žmogų žinotume patyrus slegiančių išgyvenimų?
Panašūs klausimai skaitant knygą peraugo į mintis apie vienatvę ir šiuolaikinėje kultūroje įsišaknijusį vampyro įvaizdį. Taip, tai neigiama jėga, šėtono įsikūnijimai, blogis. Bet retai kalbama apie priežastis, kodėl ir kaip žmonės virsta vampyrais, vaiduokliais, šmėklomis. Juk dažnai tai yra kokia nors trauma, didelė nelaimė (iš tikrųjų to pasigedau romane „Drakula“, o to paties pavadinimo 1992 m. filme pagrindinis veikėjas vampyru virsta iš skausmingo įniršio, kuomet nusižudo jo mylimoji). |
Nesu didelė siaubo filmų mėgėja, bet aną savaitę peržiūrėjau paprastą, visai neypatingą siaubo juostą „Kvietimas draugauti“ (angl. Friend Request, 2016). Itin populiari studentė Laura feisbuke gauna kvietimą draugauti iš Marinos, neturinčios nei vieno draugo. Marina Laurą pradeda atakuoti žinutėmis, nori įsiprašyti į gimtadienio šventę. Atstumta mergina nusižudo, o jos šmėkla ima žudyti Lauros draugus. Siekdama sunaikinti demoną, Laura priversta domėtis Marinos gyvenimu. Paaiškėja, kad mergaitė nuo kūdikystės buvo labai vieniša. Filmo pabaigoje Laura šmėklos klausia: „Ko tu nori?“. Deja, laimingos pabaigos čia nėra. Šmėkla praryja Laurą atsakydama: „Aš tik norėjau, kad būtum mano draugė“.
Ką ir besakyti, filmo schema tikrai primityvi. Aišku, žaidžiama šių dienų aktualija, kam leidžiame matyti savo gyvenimus socialinėje erdvėje, peršama idėja, kad reikėtų būti atsargiems priimant į draugus mažai pažįstamus žmones. Man kiek liūdna, kad visi vampyrai, šmėklos ir kiti nelaimingieji vaizduojami kaip kažkas, ko reikia žūtbūt vengti, nesiūlomas joks pagalbos būdas. Nėra vampyro - nėra problemos.
Filmai lieka filmais, bet juk panašias schemas taikome ir gyvenime. Pavyzdžiui, psichologijoje žinomas terminas žmogus-vampyras, kurio siūloma vengti. Bet ar tikrai kiekvienas, prašantis dėmesio, yra vampyras? Ar su tariamu kito žmogaus vampyriškumu nesusijusi paprasčiausia mūsų tinginystė paklausti, įsiklausyti, kaip gyvena šalia esantis žmogus? Ypač jei nujaučiame, kad gyvena jis nelabai kaip.
Ką ir besakyti, filmo schema tikrai primityvi. Aišku, žaidžiama šių dienų aktualija, kam leidžiame matyti savo gyvenimus socialinėje erdvėje, peršama idėja, kad reikėtų būti atsargiems priimant į draugus mažai pažįstamus žmones. Man kiek liūdna, kad visi vampyrai, šmėklos ir kiti nelaimingieji vaizduojami kaip kažkas, ko reikia žūtbūt vengti, nesiūlomas joks pagalbos būdas. Nėra vampyro - nėra problemos.
Filmai lieka filmais, bet juk panašias schemas taikome ir gyvenime. Pavyzdžiui, psichologijoje žinomas terminas žmogus-vampyras, kurio siūloma vengti. Bet ar tikrai kiekvienas, prašantis dėmesio, yra vampyras? Ar su tariamu kito žmogaus vampyriškumu nesusijusi paprasčiausia mūsų tinginystė paklausti, įsiklausyti, kaip gyvena šalia esantis žmogus? Ypač jei nujaučiame, kad gyvena jis nelabai kaip.
Praėjusią savaitę susidomėjusi klausiausi „Žinių radijo“ diskusijos apie ką tik atliktą tyrimą: iš 65 jame dalyvavusių pasaulio šalių lietuviai, latviai ir estai yra mažiausiai empatiški. Svetimas skausmas mums nelabai rūpi. Studijoje dalyvavę psichologai ir socialiniai darbuotojai kalbėjo apie mūsų norą izoliuoti problematiškus, mus erzinančius asmenis, nenorą matyti jų negražią senatvę ar ilgai besitęsiantį skausmą. Neva, visiems bus geriau, jei tokiais žmonėmis rūpinsis specialistai, mes neturime ir nenorime turėti su jais nieko bendro. |
Turbūt nuskambės drąsiai, bet visame šitame informaciniame lauke su drakulomis, vampyrų medžiokle, vienišais žmonėmis, savižudžiais, šmėklomis ir lietuvių abejingumu kito skausmui įžvelgiu nemažai sąsajų.
O ką galvojate Jūs?
O ką galvojate Jūs?
Nelabai į temą, bet įdomu:
Romanas „Drakula“ pirmą kartą išleistas 1897 m., tikslūs nutikusios istorijos metai knygoje nenurodomi. Nors Bulgarija iš Osmanų imperijos jungo išsivadavo 1879 m., knygoje apie šį kraštą kalbama kaip apie osmanų teritoriją, bulgarai kaip suvereni tauta bendrame kontekste neegzistuoja. Veikėjų dienoraščiuose kartojasi detalė, kad šiuose kraštuose viską gali gauti turėdamas pinigų - kyšininkavimas yra labai gajus.
Drakulos prototipas Vladas Drakula (1428-1477) visą gyvenimą kovojo su osmanais ir garsėjo itin žiauriomis bausmėmis. Kai kartą osmanai Drakulos rūmuose drįso dėvėti turbanus, šis įsiuto ir liepė turbanus prikalti jiems prie kaukolės.
Kelionė laivu iš Londono į Varną esant palankiam vėjui XIX a. pab. trukdavo tris savaites, kelionė sausuma traukiniu - tris dienas.